Šunų, kurie netinka terapiniams užsiėmimams, yra šimtąkart daugiau nei tinkančiųjų, todėl, atrenkant šunis, atliekami specialūs testai.
Iš prigimties turintys labai stiprų sargavimo, gynybinį, ganymo, pėdsakų sekimo, grobio persekiojimo ir pan. instinktus šunys nėra patys tinkamiausi terapiniams užsiėmimams.
Be abejo, protingos dresūros, socializacijos, tinkamo auklėjimo dėka galima daug pasiekti, tačiau ar išties verta laužyti šuns prigimtį?
Ar tinkamai išmuštruotą šunį galime laikyti terapiniu šunimi? Ar jis sugebės užmegzti artimą, šiltą – tikrą terapinį ryšį su pacientu? Ar šimtu procentu esame įsitikinę: niekada, net neįprasčiausiose situacijose, tokio šuns prigimtis neprabus?
Terapinių šunų atranka, testavimas, tinkamas mokymas, nuolatinės „terapinės“ pratybos – viena sudėtingiausių kaniterapijos sričių.