Viena svarbiausių terapinio šuns savybių – be vedlio komandos neliesti jokio maisto.
Tai labai svarbu dėl pačio šuns saugumo (kas nutiktų, jei gydymo įstaigoje šuo prarytų ant žemės nukritusią tabletę) ir dėl užsiėmimų kokybės, etikos (kaip atrodytų, jeigu šuo nugvelbtų vaikų sumuštinį ar sausainį).
Gyvūnas turi teisę paimti maistą tik jo vedliui leidus.
Egzamino metu šuo turi įveikti išties labai sunkią užduotį, nes mėgiamas maistas padedamas tiesiai jam prieš nosį; komisijos narys tiesia maistą ant atviro delno; tiesia maistą dviem pirštais; siūlo šuniui jį nestipriai suspaustame kumštyje. Visais atvejais gyvūnas gali paimti maistą tik po vedlio komandos. Šuo turi tai gerai išmokti ir nepriekaištingai vykdyti visada!
Taip pat šuo mokomas duodamą skanėstą (edukacinio arba terapinio užsiėmimo metu pacientai gali duoti gyvūnui šuniškų skanėstų) paimti nuo delno labai atsargiai ir švelniai. Tai neturi kelti žmogui, kuris duoda skanėstą, įtampos, nesaugumo jausmo, atvirkščiai, šis momentas edukacijos ar terapijos užsiėmimuose turi būti ne tik saugus, bet ir džiugus, reikšmingas.
Jeigu šuo egzamino metu ima iš žmogaus rankų maistą neatsargiai, užšoka ir remiasi letenomis ant sėdinčio žmogaus, toks elgesys sumažina šuns egzamino įvertinimą.
ŠUNŲ EGZAMINO nuostatai.