Liepos 11-13 d. į Paryžiaus Mokslų ir industrijos centrą iš viso pasaulio rinkosi tie, kam rūpi gyvūnų asistuojamosios terapijos ateitis. Čia vyko 14-oji Tarptautinės gyvūnų asistuojamosios terapijos asociacijos (International Association of Human-Animal Interaction Organizations, IAHAIO) konferencija, kurioje dalyvavo ir Kaniterapijos asociacijos prezidentė, Vilniaus universiteto psichologijos dr. Vilmantė Pakalniškienė.
Kaniterapija.lt pokalbis su V.Pakalniškiene.
– Iš pradžių pakalbėkime apie IAHAIO konferenciją „skaičių kalba“…
– Konferencija tikrai buvo didelė, tokio masto renginio nesitikėjau. Kasmetiniai IAHAIO susitikimai būna gerokai mažesni, o kas trejus metus vis skirtingoje šalyje organizuojama didžioji konferencija. Šiemet dalyvavo 450 delegatų iš 22 šalių, pagal dalyvių kiekį pirmavo JAV, Prancūzija ir Japonija. Išklausėme 177 pranešimus bei įvairius pristatymus.
– Tarp tokios gausybės delegatų ar buvome pastebėti, išgirsti?
– Sekmadienį buvo IAHAIO tarybos ir šalių – narių atstovų susitikimas, kuriame pristačiau mūsų Kaniterapijos asociaciją. Mūsų narystė buvo viešai paskelbta, taip pat kaip ir dar 4 naujų šios asociacijos narių, tarp kurių yra ir Estija. Per metus į IAHAIO įstoja apie 15 organizacijų, o šiuo metu Pasaulinė gyvūnų asistuojamosios terapijos organizacija vienija 85 narius!
– Ar IAHAIO vienija tik praktikus?
– IAHAIO yra reprezentuojama įvairių šalių ir įvairių organizacijų – universitetų, asociacijų, sąjungų. Ji vienija skirtingų sričių specialistus. Kai supranti, kad po vienu stogu, vienijami bendros idėjos, dirba mokslininkai, gyvūnų asistuojamosios terapijos praktikai, veterinarijos specialistai, gyvūnų gerovės atstovai, pajunti dar didesnę atsakomybę ir norą siekti aukštų standartų.
– Išklausėte dešimtis pranešimų, išgirdote įvairiausių nuomonių. Kas labiausiai įstrigo ir kas dabar, grįžus į namus, kaniterapijos srityje atrodo svarbiausia?
– Konferencijoje buvo labai akcentuota gyvūnų gerovė, dirbant terapinį darbą. Tačiau mintys dviprasmiškos, nes supranti, kad gyvūnų gerovė skirtingai interpretuojama. Regis, mes Lietuvoje daug atsakingiau į tai žiūrime, nei gerokai anksčiau už mus terapiją su gyvūnais pradėjusios šalys. Jeigu šuo sirguliuoja, blogai jaučiasi, nemanau, kad bent vienas mūsiškių verstų tą dieną savo šunį dalyvauti kaniterapijos užsiėmime. Šis faktas visai buvo nesuprantamas kai kurių šalių atstovams. Jie laikosi nuostatos: jeigu veikla finansuojama, tai ji ir turi vykti, kaip numatyta, todėl šunų keitimas ar atšauktas užsiėmimas, kai gyvūnas blogai jaučiasi, net nesvarstomas. Galiu tik pasidžiaugti mūsų organizacijos narių indėliu kuriant ir puoselėjant šunų gerovės kultūrą Lietuvoje, aiškiai išreikštą mūsų kaniterapijos specialistų pagarbą gyvūnui ir atitinkamą elgesį su keturkoju savo darbo partneriu.
– Ar konferencijos pranešimuose išgirdote kažką, kas buvo visiškai nauja ir netikėta jums, akademinio sluoksnio žmogui?
– Konferencija buvo daugialypė. Daugiausia kalbėta apie tyrimus ir jų atlikimą gyvūnų asistuojamųjų intervencijų metu. Man pačiai buvo labai aktualu, kas buvo kalbėta apie šuns asistavimą terapijos metu, dirbant psichologui. Pranešimai patvirtinimo įsitikinimą, kad kaniterapija yra labai skirtinga ir turi koncentruotis į skirtingus aspektus. Buvo daug pranešimų ir apie kaniterapijos tyrimų etiką, matavimus. Tapo daug aiškiau, ką ir kaip daryti. Ko visiškai nedaryti. Kur link judėti. Naujų minčių gimė nemažai, todėl norėtųsi, kad visi, dirbantys šioje srityje, vienytų jėgas. Tuomet atliekami tyrimai būtų kokybiškesni, o ne tokie, kokie yra dabar. Mūsų tyrimai tikrai atitiktų pasaulinio lygio standartus. Labai patiko klausyti apie tyrimus, ką ir kaip matavo, ką darė, nes tyrimų sritys labai įvairios, apimančios įvairias grupes – vaikus, senelius, nuteistuosius, sergančius įvairiomis ligomis. Daryti galima labai daug ką, tik svarbu turėti reikiamų žinių ir pajėgų.
– Kokių šalių tyrimai jums pasirodė išskirtinai svarbūs, reikšmingi?
– Išskirčiau Olandijos kaniterapeutų atliktus tyrimus. Olandai dažnai imasi netradicinių temų, sakykime, gyvūnų asistuojamųjų intervencijų temoje į viską žvelgia „kitu kampu“. Jie atlieka nemažai gerai suplanuotų eksperimentų, kas leidžia geriau iškristalizuoti ir įvertinti intervencijų poveikį. Taip pat dažnai jie pasirenka lyginti skirtingas grupes.
– Bendravote su pačiais įvairiausiais žmonėmis – ar užmezgėte artimesnių pažinčių?
– Taip, pavyko užmegzti santykius su įvairių organizacijų ir universitetų atstovais. Tikiu, kad tai vystysis toliau ir galbūt išaugs į bendrus projektus. Kai kurie Japonijos gyvūnų terapijos atstovai labai norėtų su mumis bendradarbiauti, tik šiek tiek gaila, kad jų anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Susitariau: kai ateinantį rudenį būsiu netoli Osakos, pasimatysiu su jais ir jie parodys ligoninę, kurioje vyksta įvairios gyvūnų asistuojamosios terapijos. Pamatysiu ne tik gyvūnus, bet ir jų atliekamas veiklas, taip pat galbūt supažindins su gyvūnų robotų panaudojimu terapijos tikslais.
– Kokie ateities planai?
– Konferencijoje išgirdau apie tarptautinio finansavimo galimybes. Buvo MARS kompanijos atstovų, kurie pristatė galimybes ir reikalavimus, todėl kyla įvairių idėjų. Džiugu, kad tokia didelė kompanija investuoja ne tik į tyrimus, susijusius su jų gaminamais produktais, bet skiria dėmesį ir gyvūnų asistuojamajai terapijai.
Konferencijos dalyviai ir inf. santrauka
Maarjos Tali (Estijos kaniterapijos asociacija) nuotr.
IAHAIO informacija: http://www.iahaio.org