Norint pasirinkti ir paruošti terapinį šunį, svarbu labai daug dalykų.
Pasaulinė patirtis rodo: terapiniam darbui tinka šunys, kuriems būdinga ne išmoktos ar puikiai „iškaltos“ komandos, o vidinė būsena – noras bendrauti su žmonėmis, gebėjimas „pajusti“ žmogaus nuotaikas, toleruoti jo kitoniškumą arba negalią, gebėjimas savarankiškai nuspręsti, lankstumas.
Renkantis ir ruošiant terapinį šunį nepaprastai svarbi tinkama jo socializacija. Šuo turi būti ne tik socialus, bet ir tinkamai socializuotas – atkreipkite dėmesį į šias sąvokas, nes tai ne tas pats…
Renkantis šuniuką terapinei veiklai, svarbu užduoti esminį klausimą: kam ši šunų veislė buvo išveista ir kokia pirminė šios šunų veislės paskirtis?
Taip pat ne mažiau svarbi šunų veislyno, iš kurio renkantės šuniuką, patirtis bei geras vardas.
Šuniuko tėvai ir protėviai turi būti socialūs, tinkamai išauklėti, o būsimasis terapinis šuniukas turi gimti saugioje, draugiškoje aplinkoje. Veisėjų ir motinos kalės jis turi būti tinkamai socializuojamas, gerai prižiūrimas nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Be to, nuo 3-5 gyvenimo dienos pagal tam tikrą metodiką turi būti pradėta ankstyvoji neurologinė mažo šuniuko stimuliacija.
Šuniukas turi domėtis žmonėmis, pats turi kviesti žmones bendrauti. Jeigu gyvūnas vengia žmonių prisilietimų ir kontakto, jo emocinės reakcijos ateityje gali būti pernelyg jautrios. Toks šuo galbūt mechaniškai ir išmoks daugelio dalykų, bet tai nebus tikroji kaniterapija.
Dar būdamas veislyne mažas šuniukas turi būti 2 kartus testuojamas (ne veisėjo, o nepriklausomo, patyrusio eksperto, išmanančio, kas yra kaniterapija ir žinančio, kokie reikalavimai yra keliami terapiniam šuniui).
Jei šuniukas praeina pirminius testus, patekęs pas naujuosius šeimininkus, pagal specialią metodiką yra ruošiamas terapinio šuns egzaminui ir toliau atsakingai socializuojamas.
Egzaminas galimas, kai šuo suauga (ne anksčiau kaip 14 mėn. didelių veislių ir ne mažiau kaip 12 mėn. mažų veislių šunims).
Šuniui augant ir bręstant, analizuojami jo polinkiai, gebėjimai, visa tai kreipiama norima linkme – universalių terapinių šunų nebūna ir to negalima siekti, pamynus gyvūno gerovę..
Vieni šunys yra labiau linkę bendrauti su mokymosi ar bendravimo sunkumų turinčiais vaikais, kiti labiau tinka kineziterapijos seansams, treti sėkmingai padeda psichinių negalavimų turintiems žmonėms, neįgaliesiems ir pan.
Terapinio šuns socializacija, treniruotės tęsiasi visą gyvenimą – terapinis šuo mokosi ir tobulėja nuolat.
Ir pabaigai: nėra draugiškų arba nedraugiškų šunų veislių. Tėra paskirtis, kurioms šunys buvo išvesti – zoologijos mokslas tai seniai įrodė, juk ne veltui FCI skirsto veislinius šunis į 10 grupių. Skirsto būtent pagal pirminę paskirtį! Šuns šeimininko, atsakingo vedlio pareiga, jeigu jis planuoja įtraukti savo šunį į terapinę veiklą, parinkti šuniui tinkamą mokymų metodiką, tačiau būtinai paisyti jo prigimties, neužgniaužti jos ir visada atsiminti apie gyvūno gerovę.