Nedrąsūs, sutrikę, liūdintys, sunkiai bendraujantys ar judantys, sergantys ir sveikstantys – visi šie žmonės gali būti abejingi aplinkai ir žmonėms, bet dauguma jų negali atsispirti gyvūnų skleidžiamai šilumai ir teigiamoms emocijoms. Bendravimas su keturkoju padeda vaikams ir suaugusiesiems sveikti, bendrauti, reikšti jausmus. Alternatyvus terapijos, edukacijos būdas, kurio vienas „veikėjų“ yra šuo, vadinamas kaniterapija.
Šuo – tarsi visraktis
Vilnietė psichologė Joana Grygutis su labradore Kia nuo vasario – kaniterapijos komanda. Jos bene kasdien teikia pagalbą vaikams.
„Mintis apie kaniterapiją buvo mano galvoje jau tada, kai dar net nežinojau, kaip tai vadinasi, – man visada atrodė, kad gyvūnai gali padėti žmogui atsiverti, – sako J.Grygutis. – Mes sakome, kad šuo kaniterapijoje yra priemonė padaryti tą žingsnį, kurį šiaip žmogui yra sunku padaryti. Šuo kartais yra visraktis, kurį galima labai daug kur priderinti.“
Šuo buvo moters vaikystės svajonė – šiai buvo lemta išsipildyti tik pačiai jau auginant du vaikus. Nusprendusi įsigyti šunį šeima ieškojo tokio, kuris neišgąsdintų vaiko, būtų draugiškas, gero charakterio, lengvai valdomas. Taip jų namuose atsirado pirmoji labradorė, vėliau – antroji, Kia.
Su Kia lankydamasi parodose J.Grygutis pradėjo bendrauti su žmonėmis iš Lietuvos kinologų draugijos mokymo centro. Kartą jai pasiūlė versti kursus – buvo atvažiavusi lektorė iš Lenkijos. Tada moteris sužinojo daugiau apie kaniterapiją, negana to, pati su Kia praėjo kursus, išmokė šunį, o šį pavasarį išsilaikė egzaminą: šeimininkė tapo kaniterapeute, Kia – terapiniu šunimi.
„Svarbiausia – vienai kitą gerai suprasti. Šuo turi būti gerai išmokytas, klausyti šeimininko komandų, nereaguoti į pašalinius dirgiklius, o aš turiu gebėti numatyti, kad ją gali kas nors sudominti, ir nukreipti jos dėmesį anksčiau, nei ji tuo susidomi, – kaniterapijos subtilybes aiškina J.Grygutis. – Dar labai svarbu žmogus, su kuriuo dirbi. Mes dažniausiai dirbame su vaikais, turinčiais įvairių – tiek psichologinių, tiek fizinių – sutrikimų. Mūsų tikslas – padėti jiems perlipti tą kontakto barjerą, suteikti vaikui geras emocijas, sukurti ryšį tarp šuns ir vaiko, kad vaikas tų susitikimų lauktų. Ir tai dažniausiai pavyksta, nes šuo juk yra toks padaras, kuris net ir tada, kai vaikas ką nors ne taip padaro, nekritikuoja ir nebara.“
Terapiniam šuniui svarbu kantrybė. Ne mažiau svarbu, kad jam patiktų tas darbas, kad jis mylėtų vaikus, kad jo negąsdintų perdėtas gestikuliavimas ar šaižūs garsai.
Kaip į šunį reaguoja vaikai? Kaniterapeutės teigimu, labai skirtingai. „Kadangi mūsų kontingentas – vaikai, turintys įvairių sutrikimų, tai tas jų suvokimo procesas yra šiek tiek lėtesnis, tad ir pokyčiai lėčiau atsiranda. Ne kiekvienas nori dalyvauti toje veikloje. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai, pavyzdžiui, vengia kontakto tiek su žmonėmis, tiek su šunimi. Vis dėlto po antro, trečio užsiėmimo jau matau, kad prieina paglostyti iš nugaros arba kai šuo į jį nežiūri. Yra vaikų, kurie jau per pirmą užsiėmimą labai susidomi šunimi, o vėliau ir prisiriša prie jo, kai kurie net apsiverkia, kai mums reikia išeiti. Tačiau tas ryšys anksčiau ar vėliau atsiranda – dar nebuvo tokio atvejo, kad vaikas taip ir neatsivertų. Faktas tas, kad šuns kūno temperatūra yra aukštesnė negu žmogaus, kailis švelnus, tad vien jau šuns glostymas – raminantis procesas.“
Kaniterapijos užsiėmimo metu sportuojama, mokomasi pažinti spalvas, rūšiuojami daiktai ir užsiimama kitokia veikla. Užsiėmimai su šunimi visai kitokie nei tai, ką vaikai darydavo iki tol. Esmė – vaikas viską daro dėl šuniuko. Pavyzdžiui, kineziterapijos užsiėmimai vaikams dažnai būna skausmingi ar varginantys. Kai kas nors daroma kartu su šunimi ar dėl šuns, visas procesas yra smagesnis, vaikui tai jau žaidimas ir jis net neatkreipia dėmesio į tai, kad iš esmės daro tuos pačius pratimus, kurie jam buvo sunkūs ir varginantys.
J.Grygutis teigia, kad Kia atpažįsta vaikus, pas kuriuos eina, dažniausiai žino, iš kurio ko tikėtis, prie atsargesnių ji pati nelenda – žino, kad vaikas to nemėgsta. Vis dėlto net ir šuniui tokie užsiėmimai yra varginantis darbas, ypač kai tenka lankytis pas „sunkesnius“ vaikus, kur reikia ilgiau išbūti vienoje vietoje, susikaupus ar daryti vis tą patį veiksmą daug kartų. Tad kaniterapeutė stengiasi, kad užsiėmimų nebūtų daugiau nei du per dieną.
Kaniterapija yra perspektyvi
Kaniterapijos asociacijos prezidentės, Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentės dr. Vilmantės Pakalniškienės teigimu, gyvūnų asistuojamoji terapija naudinga, kaip bet kuri kita terapija, kuri reikalinga gydymui, reabilitacijai, pagalbai. Teigiamas gyvūnų poveikis žmogui – tiek fiziologinis, tiek psichologinis – įrodytas moksliniais tyrimais.
Pati V.Pakalniškienė su vengrų vižlų veislės kalyte Vėtra kaniterapijos egzaminą išsilaikė sausį. Vėtra dar jauna, tad šeimininkė teigia kol kas nenusprendusi, ar tikrai kaniterapija bus jos darbas. Tačiau kol kas atrodo, kad Vėtrai tai patinka.
„Kaniterapija mano gyvenime atsirado labai atsitiktinai: prieš porą metų su šunimi išvažiavau į savaitę trukusią Lietuvos kinologų draugijos organizuotą stovyklą. Ten kelios dienos buvo skirtos kaniterapijai. Pagalvojau, kad man tai labai artima, nes patinka užsiimti su šunimi, turiu nemažai profesinių žinių, kurias galėčiau realizuoti kaniterapijos srityje“, – pasakoja kaniterapeutė.
Jos teigimu, pasaulyje psichologai labai dažnai pasitelkia į pagalbą gyvūnų terapiją. Jiems tai dar viena priemonė padėti žmogui, ypač dirbant su labai uždarais ar gynybiškais žmonėmis, vaikais ar paaugliais – tais, kurie iš esmės nemėgsta psichologų, nenori bendradarbiauti. Šuo tokioje situacijoje yra labai geras pagalbininkas, galintis padėti rasti bendrą kalbą.
Kaniterapijos užsiėmimų metu, V.Pakalniškienės teigimu, dirba komanda. Šuns vedlys, jei jis nėra specialistas, dirba kartu su specialistu: „Aš, pavyzdžiui, turėdama terapinį šunį, galiu padėti kokiam nors kineziterapeutui jo darbe. Vadinasi, dirba trys – planuoja užsiėmimą, galvoja, koks jo tikslas turėtų būti, ko mes galime pasiekti, koks vaidmuo tenka šuniui. Kitaip sakant, dirba specialistai, o šuo gerai padeda.“
Terapinis šuo turi būti labai stabilios psichikos, jis turi paklusti, vykdyti komandas, neturėti didelių baimių, kurios jam trukdytų gerai atlikti darbą. Jis turi būti tikrai gerai socializuotas, nes ko šuo nepažįsta, to jis bijo – bijo garso, kuris negirdėtas, vizualumo, kuris nėra matytas. Socializuoti šunį reiškia, kad su juo reikia daug dirbti.
Kaniterapijos asociacijos prezidentė teigia matanti labai puikias gyvūnų terapijos perspektyvas Lietuvoje, ypač jeigu Lietuvoje gyvūnų terapija bus pripažinta kaip viena iš alternatyvios medicinos sričių. Geriausias pavyzdys, anot jos, – delfinų terapija, kuri Lietuvoje turi didžiulį pasisekimą: ir žmonės nori joje dalyvauti, ir specialistai noriai mokosi. Kitos gyvūnų terapijos dar tik daro mažus žingsnius – šunų, žirgų.
„Tiesa, žmonės neturi galvoti, kad gyvūnų terapija padarys viską, – sako V.Pakalniškienė. – Tėvai, auginantys vaikus, turinčius tam tikras negalias, kartais galvoja – pavaikščiosime į gyvūnų terapiją ir viskas susitvarkys. Taip nebus. Turi būti visapusiška pagalba. Gyvūnų terapija – maža dalis šalia visų kitų, kurios tam žmogui būtinos.“
Kaniterapiją pasaulyje pradėjo naudoti psichiatrai, tačiau ji dabar sėkmingai taikoma ir žmonėms, turintiems fizinę negalią, kokį nors bendrą raidos sutrikimą. Tai priklauso nuo specialistų, kaip jie sugeba šunį įtraukti į terapinį procesą. O jį puikiai galima panaudoti ir fizinėms, ir juo labiau psichinėms funkcijoms gerinti.
V.Pakalniškienė teigia, kad kaniterapijos poreikis Lietuvoje jau dabar yra didesnis nei parengtų šunų ir vedlių skaičius. Žmonių, norinčių įsitraukti į šią veiklą, nėra daug. Galbūt dėl to, kad šuns parengimas užima daug laiko, o ir sąnaudos didelės. Kol kas ši veikla nėra apmokama, tad visi asociacijos nariai dirba savanoriškais pagrindais.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/sveikata/gydantys_sunys_padeda_griauti_sienas/
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.