Idėja suorganizuoti užsiėmimą pirmokams, turintiems specialiųjų poreikių, gimė ne tik dėl to, kad pati esu įgijusi kaniterapeuto kvalifikaciją ir ne tik dėl to, kad tikiu šios veiklos teikiama nauda bei ateities perspektyvomis…
Be viso to, norėjosi suteikti pradiniam ugdymui daugiau žaismingumo, inovatyvumo.
Norėjosi naujovių, kurios pozityviai nuteiktų vaikus.
Juk būtent tokia ugdymo(si) strategija keičia ir turtina mokymosi aplinką, sužadina smalsumą, gerokai pagyvina vaikų reakciją, dėmesį į reikiamus išmokti, įsiminti dalykus.
Planuoto užsiėmimo prioritetiniai tikslai buvo ne tik suteikti vaikams žinių apie saugų bendravimą su šunimi, bet ir įvairių veiklų metu formuoti bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus bei įgūdžius, skatinti gėrėtis ir gerbti šalia esančius žmones bei gyvūnus, padėti vaikams pajusti ir perimti žaismingą, sąmoningą bendravimą, išradingą pramogavimą ir kitas dvasines vertybes. Juk patirdami teigiamas emocijas vaikai jaučia malonumą, mokosi dirbti komandoje, prisitaikyti, išklausyti kito nuomonę.
O prisitaikyti šiame neįprastame užsiėmime šešiems pirmokėliams reikėjo ne tik prie vienas kito tempo ir galimybių, bet ir prie šuns poreikių.
Kad užsiėmimas vyktų kuo sklandžiau, ruošėsi ne tik vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana, rinkdama žinias apie mokinius ir planuodama veiklą su terapiniu šunimi, auksaspalve retrivere Rėja, bet ir patys mokinukai.
Pirmokų mokytoja Justė visą savaitę popamokinės veiklos ir pasaulio pažinimo pamokų metu kalbėjo vaikams apie šunis, priminė apie žmogaus jutiminius organus, gretindama juos su šuns, akcentavo didesnį jų jautrumą.
Kaip ir prieš kiekvieną užsiėmimą, jaučiau nerimą, lydėjusį viso užsiėmimo metu: ar vaikai supras, ko iš jų tikimasi, ar jiems pavyks susivaldyti, ar patiks pasiūlyta veikla, kurios sklaida paplitusi daugelyje šalių ir kurios nauda aš net neabejoju.
Šis netradicinis Vilniaus Viršuliškių progimnazijos pirmokų užsiėmimas vyko gegužės 12 dieną. Ir vyko jis lyg šachmatų partija. Čia juoda… Čia balta… Pyktis… Džiaugsmas…
Buvo visko, bet, nepaisant įvairiausių vaikų reakcijų, jų akyse visą laiką įžvelgiau smalsumą, norą dalyvauti bendroje veikloje. Manau, kad tai lėmė ir greitesnę jų emocijų savireguliaciją, leidžiančią vėl įsitraukti į veiklas.
O vaikus atlydėjusiems specialistams ir klasės mokytojai šis visiškai kitoks užsiėmimas suteikė galimybę dar labiau pažinti savo mokinius – pažinti ir toliau planuoti savo mokinių ugdymą.
Vaikai, turintieji specialiųjų poreikių, gyvena „apgaubti“ nematomo apsauginio skydo, pro kurį gali įeiti tik jų pasitikėjimą pelnę žmonės. Tačiau šuo, kuris ne veltui vadinamas geriausiu žmogaus draugu, šį skydą gali įveikti ir šį kartą taip pat įveikė nesunkiai.
Specialioji pedagogė – logopedė, kaniterapeutė Inesa Ežerskytė – Purenok