Kaniterapija Lietuvoje tampa vis populiaresnė. Daugėja šias paslaugas siūlančiųjų. Pasirodė pirmosios studijos, apibendrinančios terapinių užsiėmimų rezultatus, tačiau šiose studijose patys šunys dažniausia neminimi. O juk būtent jie, terapiniai šunys, kartu su savo vedliais, kaniterapijos ir kitais specialistais, yra labai svarbūs organizuojant kaniterapijos užsiėmimus. Todėl pakalbėkime apie terapinius šunis…
Ar terapiniam šuniui būtina dresūra?
Nors ir labai keista, bet terapiniam šuniui dresūra nėra pati svarbiausia, nes kaniterapija nėra automatiškai iškaltų komandų rinkinys. Dresuotas šuo yra puikus partneris paklusnumo ar kitose šunų sporto varžybose, įvairiose tarnybose, bet ne kaniterapijoje.
Taip, terapinis šuo turi būti valdomas ir klusnus. Paklusnumas, o ypač protingas paklusnumas, kuomet šuo pats geba priimti absoliučiai saugius ir pageidautinus sprendimus, tėra viena kaniterapijos medalio pusė. Daug svarbiau, kad šuo iš prigimties norėtų ir mokėtų bendrauti su žmonėmis!
Kokie šunys pasirenkami terapijai?
Kaniterapijoje dirbama su vaikais arba suaugusiaisiais, kurie turi įvairaus pobūdžio fizinių, psichinių ar mišrių raidos sutrikimų, o jų psichoemocinės ir (ar) psichomotorinės reakcijos ne visada nuspėjamos – būtent todėl tinkamas šuns parinkimas ir atsakingas parengimas yra labai svarbu.
Terapinių šunų negali valdyti stiprūs prigimtiniai instinktai, jie negali užsidegę persekioti grobį kaip tai būdinga, sakykim, terjerams, būti perdėtai sargūs arba labai azartiški medžiokliai.
Šalyse, kur kaniterapija labiau pažengusi ir kur yra sukaupta daugiau gerosios patirties, terapinei veiklai dažniau pasirenkami šunys, kurių protėviai buvo išvesti dirbti su žmonėmis. Tai vadinamieji šunys kompanionai – kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, niūfaundlendai, auksaspalviai, Labradoro, lygiaplaukiai retriveriai, samojedai ir kiti.
Terapinio šuns gerovė
Laikantis tarptautinių standartų, terapinis šuo per savaitę neturėtų dirbti daugiau kaip 12 valandų, be to, 2 dienos paeiliui jam turėtų būti laisvos.
Per dieną toks šuo gali dalyvauti ne daugiau kaip 2-4 užsiėmimuose, o vieno užsiėmimo trukmė turėtų būti ne ilgiau kaip 30-45 minutės.
Šuns gerove besirūpinantieji kaniterapijos specialistai užsiėmimą suplanuoja taip, kad šuo aktyviai jame dalyvautų maždaug 15 minučių, o vėliau taptų „statistu“, veiklų „motyvatoriumi“. Taigi, likusį užsiėmimo laiką šuo išlieka terapinės komandos nariu, tačiau užsiėmime dalyvauja pasyviai (prie šuns nesiliečiama, jam neliepiama ką nors atlikti).
Tarp užsiėmimų būna ilgoji pertrauka, kai šuo pusvalandžiui ar ilgesniam laikui išvedamas į lauką (jei nėra galimybių – į atskirą patalpą). Su šunimi ramiai bendraujama be pašalinių dirgiklių, leidžiama pažaisti su mėgstamu žaisliuku ir pan.
Terapinio šuns talentas
Visiems seniai žinoma tiesa, kad šuo yra pats socialiausias naminis gyvūnas augintinis. Negana, kad socialiausias, bet labai jaučiantis žmonių nuotaikas, ,,skaitantis“ mūsų akių ir kūno kalbą, užuodžiantis ir girdintis šimtus kartų geriau nei mes.
Šuo nėra robotas, todėl atsakingas vedlys ne tik teoriškai žino, bet ir praktiškai atpažįsta savo augintinio streso požymius (laižymasis, žiovulys, padažnėjęs lekavimas, snukio sukimas į šoną, žvilgsnio vengimas ir kt.).
Pastebėjęs menkiausius šuns streso požymius, vedlys terapinį užsiėmimą pakreipia taip, kad šuo aktyviai jame nebedalyvautų, o blogiausiu atveju išvis nutraukia užsiėmimą.
Ir šiuo atveju verta priminti pasaulinę kaniterapijos praktiką: užsiėmimų metu su šunimi beveik nekalbama – terapinis šuo valdomas gestais, žvilgsniu, taigi šuo pasiilgsta natūralių, jam įprastų situacijų, laisvo bendravimo su savo žmogumi.
Zoopsichologės Hannos Wojciechowskos (Lenkija) teigimu, nusikaltimas būtų po terapinio ar edukacinio užsiėmimo uždaryti šunį voljere ir palikti jį vieną likimo valiai. Tokios sąlygos – papildomas stresas gyvūnui. Terapinis šuo turi gyventi jį mylinčioje šeimoje, bendrauti su artimais žmonėmis, gyventi visavertį gyvenimą.
Ar lengva parengti terapinį šunį?
Terapinius šunis reikėtų vadinti šunų pasaulio išimtimi. Tai talentai, kurių nėra daug.
„Galima testuoti dešimtis mažų šuniukų vadų ir nerasti talento, nes tokie šunys – retenybė. Vėliau, po kitų testavimo etapų, gali paaiškėti, kad atrinktoji retenybė galės dirbti tik vienoje srityje, arba bus tinkama tik užsiėmimams vaikų ugdymo įstaigose“, – apie terapinių šunų paieškas ir parengimą sako zoopsichologė H.Wojciechowska.
Negana parengiamojo etapo, terapiniai šunys laiko specialų egzaminą, šunį vertina trijų nepriklausomų specialistų komisija (šunį dresavęs specialistas komisijoje dalyvauti neturi teisės).
Egzamino metu tikrinama šuns reakcija į įvairiausius dirgiklius, savitvarda, kontaktas su vedliu, gebėjimas dirbti komandoje ir kiti dalykai. Egzaminas išties labai sunkus tiek šuniui, tiek jo vedliui, galbūt todėl Lietuvoje kol kas neturime daug egzaminus išlaikiusių šunų ir šiai veiklai pasišventusių savanorių.
Kada kaniterapija netenka prasmės?
Terapinė veikla su žmonėmis šunį gali išvarginti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Pasitaiko, jog ši veikla gyvūnui pasidaro nepriimtina. Ir tuomet klausimas: ar tokius terapinius užsiėmimus, kai šuo tik mechaniškai atlieka užduotis, galima vadinti kaniterapija?
Remdamasi ilgamete savo patirtimi dirbant Lenkijos vaikų ugdymo bei reabilitacijos įstaigose, H.Wojciechowska sako, kad asmuo, kuriam teikiamos kaniterapijos paslaugos, taip pat turi jausti šiltus jausmus gyvūnui, būti artimas gamtai ar bent jau nebijoti šunų.
Taigi klausimas, ar visada žinome, ką reabilituojamas asmuo jaučia terapiniam šuniui, išlieka atviras. Ir tai nėra antraeilis klausimas, nes jeigu tarp paciento ir terapinio šuns nebus to nuostabaus vidinio ryšio, kaniterapija neteks prasmės.
Terapiniai šunys gali padėti tik tiems, kurie myli šunis, džiugiai į juos reaguoja ir kurių geros emocijos persiduoda ir terapiniam šuniui.
DĖMESIO: terapinių šunų registrą jūs galite rasti čia: https://www.kaniterapija.eu.
Straipsnis buvo publikuotas http://lzinios.lt/lzinios/Gamta/kai-sveikti-padeda-zmones-mylintys-sunys/194957
Kaniterapijos asociacijos archyvo nuotr.