Prasidėjus karui, Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centre „Šeimos slėnis“ prieglobstis buvo suteiktas trisdešimčiai mažųjų ukrainiečių. Jau Ukrainoje šie vaikai gyveno globos namuose, dauguma neturi tėvų. Tai „ypatingi“ vaikučiai, turintys įvairių sveikatos sutrikimų, patiriantys emocinių, elgesio sunkumų, todėl jiems ypač reikia dėmesio ir globos.
Siekiant padėti lengviau adaptuotis Lietuvoje, mažiesiems ukrainiečiams buvo teikiama įvairiapusė pagalba. Vaikams buvo organizuojami individualūs ir grupiniai užsiėmimai. Tarp įvairių veiklų – kaniterapija. Jau daugiau kaip pusantrų metų vilnietės vaikų psichologės, kaniterapeutės Joana Grygutis ir Ingrida Stasytienė bei terapinis šuo, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis Lu lanko vaikus ir veda grupinius užsiėmimus, kiekvieną ketvirtadienį – nauja tema. Atsižvelgus į vaikų gebėjimus bei amžių parenkamos užduotėlės, numatomos veiklos. Vaikai užsiėmimų metu sužino ne tik apie šunų poreikius, veislių ypatumus, paskirtį, bet ir įvairių faktų apie Lietuvos kultūrą, švenčiamas šventes, čia gyvenančius gyvūnus. Viso to sužino iš keturkojo draugo Lu. Ir nors iš pradžių vaikams jis kėlė daug įvairių emocijų, tarp jų ir baimę, dabar gerbia savo bičiulį ir stengiasi visada juo pasirūpinti.
Kovo 8 dieną, kai Lietuvos kongresų ir parodų centre Litexpo vyko Lietuvos kinologų draugijos (LKD) organizuota tarptautinė šunų paroda ir LKD Mokymo centras įrengė edukacijos bei pramogų vietą, keturi mažieji ukrainiečiai iš „Šeimos slėnio“ atvyko į edukacinį užsiėmimą. Ir ne tik į jį, bet ir pasivaikščioti po parodą, susipažinti su veisliniais šunimis.
„Tu matei, koks šitas storas, o tas koks plonas (vaikų supratimu, stambus ir smulkus šuo)“, – nugirstą mažųjų reakciją citavo vaikų globėja odesietė Viktorija Zaharkina. Jos nuomone, užsiėmimai su terapiniu šunimi vaikams labai patinka, todėl jie jų laukia. Ir čia svarbi ne vien pagerėjusi vaikų emocinė savijauta. Vaikams patinka aiški užsiėmimų struktūra, saugi aplinka šuns draugijoje. „Šių užsiėmimų dėka vaikų galvose daug kas susidėliojo į savo vietas. Jiems būtina žinoti, kas po ko bus, kad galėtų labiau pasitikėti savimi, aplinka ir žmonėmis. Pasitikėjimo ir situacijos aiškumo iš pradžių jiems labai trūko. Adaptacija čia atvykus užtruko keletą mėnesių, o dabar su kiekviena diena jiems ir mums vis lengviau“, – kaniterapijos bei kitų užsiėmimų naudą vaikams pabrėžė globėja V. Zaharkina.
Nors aplinkiniai garsai, kartkartėmis sulojantys šunys neleido vaikams visiškai atsipalaiduoti, susitikus su savo bičiuliu, terapiniu šunimi Lu ir Joana, atsiskleidė vaikų smalsumas. Mokymo centro stende ir Best in Show ringe stebint mažuosius džiugino vaikiškas noras viską pažinti, paliesti, domėjimasis naujovėmis.
Kuri taurė didžiausia, o kuri mažiausia? Kieno ši vėliava? Jie gebėjo atsakyti į vaikų psichologės J. Grygutis klausimus. Jau nekalbant apie tai, kad užsiėmimų pradžioje iškart, kaip įpratę, pasirūpino šuns gerove: įpylė į dubenėlį vandens, susėdo pagarbiu atstumu nuo gyvūno. Jie jau žino, kur šuniui malonu būti glostomam, o kur ne, saugo gyvūną. Smagu matyti, kad vaikai noriai rūpinasi mažesniu už save (šunimi). Dar smagiau išgirsti stebuklingą lietuvišką „prašau“, mat, įpylus vandens, be šio žodžio šuniukas nelakė. Pasak vaikų psichologės J. Grygutis, gera žinoti, kad darbas ir pastangos ruošiantis kaniterapijos užsiėmimams pasiteisino ir atliepia vaikų lūkesčius: „Visa tai supranti iš vaikų reakcijos, kuomet, vaikštinėdami šie pamato samojedų veislės šunį ir sustingsta, lyg stebuklą patyrę, o tada ima choru šaukti: „Mes apie šitą šuniuką kalbėjom!“; „Čia tas, kur roges tempia per sniegą“.
Kaniterapija šiuose užsiėmimuose gražiai persipina su ugdymu. Vaikai po truputį mokosi lietuviškų žodžių, noriai atlieka užduotis ir jaučiasi vis saugesni.
