Šunys nejaučia meilės taip, kaip mes, sako Joana Grygutis

Gražu žiūrėti feisbuko nuotraukas augintinių vienų ar su šeimininkais, o jau su vaikais nuotraukų saldumas… Tik ar neperlenkiama lazda? Vaikas guli ant šuns, sukišęs rankytes į snukį. Kitas bučiuoja šunį, dar prilaikydamas už antkaklio.

Manau, svarbu yra suprasti, kad gyvūnai ir mes skiriamės. Mes skirtingai suvokiame pasaulį ir nevienodai interpretuojame tam tikrus ženklus. Šuo, kaip arčiausiai žmogaus esantis gyvūnas, labai dažnai yra sužmoginamas.

Gerai, kad ieškome savo augintiniui jo odai ir kailiui tinkamiausio šampūno, o ne su ūkiniu muilu ar likučiais iš savo šampūno buteliukų plauname. Tinkama dieta irgi prisideda prie ilgesnio ir kokybiškesnio mūsų augintinio gyvenimo.

Visokeriopo dėmesio skyrimas yra mielas ir naudingas abiem pusėms, tiek šunims, tiek žmonėms. Vis dėlto bučiniai, apkabinimai nėra įprasti šunims, tiksliau, jie kitaip juos suvokia. Šunys nejaučia meilės taip, kaip mes, ir tikrai ne apkabindami mus apie tai praneša.

Daugiau kaip dešimtmetį vesdama tiek individualius, tiek grupinius kaniterapijos užsiėmimus susiduriu su vaikų noru apkabinti ar pabučiuoti šunį. Tai įrodymas, kad esame laukiami, mūsų pasiilgo, ryšys yra stiprus, o šuo tapo motyvuojančiu veiksniu. Tai tikrai miela ir pamalonina mane, kaip šeimininkę, bet stengiuosi reaguoti ir užbėgti šioms „meilėms“ už akių: paaiškinu tiek vaikams, tiek juos lydintiems asmenims, kad šuniukui bus malonesnis pakasymas, kamuoliuko metimas, trumpas žaidimas, komandų bendras atlikimas ar paprasčiausias skanėstas.

Gal ir netinkamas gali pasirodyti palyginimas, bet vaikams kokybiškas laiko praleidimas yra vertingesnis, nesakysiu už ką – puikiai žinome, kaip kartais bandoma „atsifutbolinti“ dovanomis ar pažadais kažką kažkur vėliau nuveikti.

Ne vienerius metus vedamuose užsiėmimuose pasitaiko visko. Iš pradžių pasitinka baimė ir nepasitikėjimas bene kiekvienu šuns judesiu, tada noras myluoti ir bučiuoti ir, galiausiai, vaikai tampa vis sąmoningesni – paglosto gyvūną, nuramina vienas kitą, jei kyla triukšmas.

Niekas nesako, kad permainos turi vykti greitai. Taip pat, kaip baimė, vis girdint iš aplinkinių, kad šuo gali įkasti, turi dantis, yra purvinas, taip ir atsikratyti šių stereotipų nerealu per savaitę ar net keletą mėnesių.

Be to, aš mėgstu sakyti, kad visi, kas turi dantis, gali kąsti. Vienų įkandimo net nepajusime, kiti be reikalo dantų „negalanda į kitus“. Aš už atsakingą ir pagarbų elgesį su gyvūnais.

Vaikų psichologė, kaniterapeutė, trijų terapinių šunų – Mokos, Kios ir Lu – bendražygė Joana Grygutis

Vėtrės Antanavičiūtės ir KA nuotr.