Visuomeninei organizacijai visada malonu pasidžiaugti ir pasigirti savo nariais. Ypač, jeigu jie išradingi bei kūrybingi, o Kaniterapijos asociacijos atveju, labai šunis mylintys žmonės… Vilnietės Ugnė Jurytė ir Marija Biteniekytė jau keletą metų dalyvauja su savo šunimis asociacijos veikloje, veda eduakcinius užsiėmimus vaikams, susitinka su neįgaliaisiais arba, padedamos savo augintinių, supažindina vaikus su knygomis. Kad pastarasis užsiėmimas vaikams būtų įdomus ir šiltas, apie savo šunis jos parašė knygas.
„Berno zenenhundė Hepi yra mano mylimas šuo. Kadangi savo augintinei nuo pirmųjų akimirkų, kai mudvi ėmėm gyventi drauge, skyriau daug laiko, norėjosi tas ypatingas akimirkas perteikti nuotraukomis ir trumpais pasakojimais“, – apie knygos „Hepi Tara Luna“ atsiradimą pasakoja Marija Biteniekytė. Knyga gimė iš dėkingumo jausmo, noro dalintis džiaugsmu ir įvairiomis patirtimis auginant Hepi. Vėliau knygelė pasitarnavo vedant grupių užsiėmimus, konsultuojant vaikus ir paauglius.
Knygą apie savo kalytę Kuną prieš kurį laiką išleido ir taip pat sėkmingai ja naudojasi ir Ugnė Jurytė.
„Kai nusprendžiau priglausti šunį, pradėjau žiūrinėti visų gyvūnų prieglaudų puslapius, bet būtent Kunos profilį atsiuntė draugė, – savo augintinės istoriją prisimena Ugnė. – Kuna iškart patraukė mano akį ir, pirmai progai pasitaikius, nuvažiavau su ja susipažinti“.
Pirmasis pasimatymas prieglaudoje išsklaidė abejones. Jau kitą dieną, sutvarkiusi visus formalumus, parsivežė Kuną namo. Tai atsitiko prieš 3 metus. Gyvendama su Kuna, stebėdama jos elgesį, mergina vis dažniau pagalvodavo, jog norėtų su augintine kažką prasmingo, naudingo nuveikti. Lankė dresūros užsiėmimus, atsakingai socializavo, mokė įvairių triukų. „Baigusios pasirengimą, prieš metus išlaikėme terapinio šuns egzaminą ir, kiek leido mano užimtumas darbe, laisvalaikiu įsitraukėme į kaniterapiją. Pasibaigus Kunos pažymėjimo galiojimui, neseniai egzaminą perlaikėme“, – sako Ugnė.
Knygas „Kuna“ ir „Hepi Tara Luna“ sumaketavo ir astpausdino tuo užsiimančios įmonės. Autorėms tereikėjo atrinkti nuotraukas ir sukurti tekstus – „įjungti“ savo vaizduotę. Bet išties knygų turinį ir iliustracijas sudėliojo augintinės Hepi ir Kuna. Su jomis Ugnė ir Marija praleidžia daug laiko, nuotraukų bei istorijų nepritrūko ir turbūt nepritrūks niekada, jeigu jos sumanytų išleisti antrąjį ar trečiąjį knygos tomą.