Jeigu jūs ar jūsų draugai turi šunį, o gal ir kelis, pastebėjote ne tik jų prieraišumą, žaismingumą, bet ir sugebėjimą pastebėti jūsų blogą nuotaiką ir bandyti jus pralinksminti, palaižyti skaudamą kūno vietą. O kiek esame skaitę ar girdėję istorijų apie tai, kaip šunys gelbsti žmonių gyvybes. Tai seniai pastebėta ir įvertinta – kaniterapija tampa vis populiaresnė ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
Žiupsnelis istorijos ir naujienų
Terapinės gyvūnų savybės žmones domino dar nuo Antikos laikų. Šunų ištikimybė šeimininkui ir šių meilė augintiniams pavaizduota dailininkų paveiksluose, įamžinta romanuose ir kino filmuose. Žmogus šunį prisijaukino pirmiausia tam, kad šis užuostų galimą medžioklės grobį arba pavojų, tačiau keturkojis savo sumanumu ir kitomis savybėmis pranoko visus šeimininkų lūkesčius.
Pirmieji terapiniai šunys savo „karjerą“ pradėjo po Antrojo pasaulinio karo. Kapralas Viljamas Vynas (William Wyn) apleistame mūšio lauke rado Jorkšyro terjerų veislės kalytę ir ją priglaudė. Pavadino Smoki. Kai Viljamas pasigavo infekciją, į ligoninę atėję draugai atsivedė ir jo kalytę. Medicinos personalui neprieštaraujant, mažoji augintinė „užsibuvo“ palatoje, o šeimininkas veikiai pasveiko. Šunelis tapo labai populiarus tarp besigydančių kareivių. Ligonių emocinė būsena pagerėjo, o tuo pačiu jie ėmė greičiau sveikti. Smoki ir šeimininkui išėjus iš ligoninės, ir toliau lankė ligonius ir kaip terapijos šuo tęsė savo „karjerą“ 12 metų.
1960-aisisi amerikietis vaikų psichiatras Borisas Levinsonas, kuris taip pat domėjosi šunų poveikiu ligoniams, ypač vaikams, viešai pareiškė apie terapinį šunų poveikį. Kai priimdamas vaikus savo kabinete turėdavo augintinį, vaikai elgdavosi ramiau, konsultacijos vykdavo žymiai sklandžiau.
Mokslininkų eksperimentai su šunimis, kurie atliekami užsienio šalyse, daugiausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiandien stebina gydytojus onkologus. Bandymai buvo atlikti JAV, Japonijoje bei kitose šalyse, kurie parodė, kad šunys, uostydami žmonių iškvėptą orą, dažnai atpažindavo gana dideliu tikslumu krūties, kiaušidžių, plaučių, tiesiosios žarnos vėžį. Taip pat pastebėta, kad keturkojis gali užuosti ir gresiantį infarktą, diabetą bei kitas ligas.
Pirmieji žingsniai Lietuvoje
Kaniterapija – alternatyvus arba pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti.
Terminas „kaniterapija“ (lot. canis – šuo) egzistuoja gal tik treji metai. Jis įteisintas ir Lietuvoje, tačiau pačios veiklos licencijavimas, kaip ir daugelio alternatyviųjų reabilitiacojos būdų, Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijoje dar tik prasideda, ir tai užtruks ilgai.
Kaniterapijos entuziastų Lietuvoje daugėja, 2013 m. buvo įsteigta asociacija, kurios parindinis tikslas, padedant šunimis, kurti sveiką, laimingą visuomenę.
„Mokomės ir mokome savo šunis už savo lėšas, mūsų veikla savanoriška, – sako Kaniterapijos asociacijos atstovė Aurelija Staskevičienė, pati irgi susižavėjusi šio netradicinio gydymo veiksmingumu. – Siekiame oficialiai įteisinti terapijos su šunimis paslaugą. Norime padėti žmonėms, kuriems labiausiai to reikia. O besitikinčių tokios pagalbos yra tikrai daug. Vadovaujamės Lenkijos kolegų patirtimi, ten kaniterapeutai jau yra profesijų sąraše. Keičiamės patirtimi su Latvijos ir Estijos kolegomis. Esame kelio pradžioje, bet susidomėjimas šia netradicine veikla didėja. Tik prieš 5 metus surengėme pirmąjį seminarą. Atvykę kolegos iš Latvijos supažindino mus su kaniterapijos abėcėle. Tuomet atrodė: turime draugiškų, mielų šunų, susidomėjusių žmonių – belieka veikti. Buvome naivūs. Dar nežinojome, kad šunų atranka, mokymas, egzamino laikymas yra tokie sudėtingi. Ir dabar daug žmonių naiviai įsivaizduoja terapiją su šunimis: prisiglaudė žmogelis prie tavo šuns ir jam taip gera „ant dūšios“… Taip, gera, o kas toliau? Kai supranti, jog nepakanka turėti testą išlaikiusį šunį, bet kiekvienam užsiėmimui kartu su specialistu turi sukurti metodiką, kaip šunį įtrauksi į sveikatinimo programą, įsitikini, kiek daug dar reikia išmokti. Taip pat suvoki, kokia tai didelė atsakomybė“.
Kokie šunys labiausiai tinka?
Pasak kaniterapijos specialistų, terapiniuose užsiėmimuose gali būti naudojami įvairių veislių šunys. Dažniausia šiai veiklai pasirenkami auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, karaliaus Karolio spanieliai, niūfaundlendai, landsyrai, samojedai – šunys, kurie buvo išvesti dirbti ir nuolat būti su žmogumi.
Šių veislių augintiniai šiemet išlaikė terapinio šuns egzaminą: 3 auksaspalviai retriveriai, kurių vedlės Rūta Šukytė ir Sigrida Rupšytė-Paleičikė; Labradoro retriverė (vedlė Karina Granat); biglių kalytė (vedlė Irina Venislovienė); norvegų buhundų kalytė (vedlė Dalė Bartkevičienė), niūfaundlendas (vedlė Ingrida Stasytienė), Sibiro haskis (vedlė Agnė Dovidė), mišrūnų kalytė Tina (vedlė Akvilė Stunžėnaitė).
Įdomu, kieno nuopelnai šioje srityje didesni – šuns ar jo šeimininko? „Abiejų indėlis reikšmingas, jeigu abu pasirengę, baigę atitinkamus mokymus, turi kvalifikaciją ir yra vadovaujami savo srities specialisto (psichologo, kineziterapeuto, logopedo, specialiojo pedagogo). Tai išskirtinai komandinis darbas, čia vienas lauke – ne karys“, – įsitikinusi A.Staskevičienė.
Žinoma, stebuklų kaniterapija nepadaro, tačiau terapinis šuo gali palengvinti ligonio būklę, skatinti žmogų atlikti tam tikras veiklas, motyvuoti. Keturkojis, pats to nežinodamas, o gal tik nujausdamas, dirba nematomą, bet labai svarbų darbą. Mokslininkai įrodė, kad šunys yra labai empatiški, pasižymi išskirtiniu jautrumu žmogaus būsenai. Jie be žodžių mus supranta ir jaučia. O kadangi šunys iš prigimties nori būti tarp žmonių, jie ir patys gauna naudos iš mūsų.
Šiame ryšyje išties nemažai „šuniško savanaudiškumo“, būtent už tai mes jiems turime būti dėkingi.
Terapijai reikia pasirengti
Terapiją gali skirti tik vaiką ar suaugusįjį gydantis (arba prižiūrintis) medikas, psichologas ar kitas specialistas. Iš anksto sudarius sveikatinimo planą, kaniterapeutas planuoja, kaip panaudoti šunį. Tai ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas. Jis trunka keletą mėnesių, metus.
„Jeigu kaniterapijos reikia vaikui, daug dalykų aptariama su tėvais arba globėjais. Pasirašomos sutartys, pasidalijama „namų darbais“ ir atsakomybe. Todėl gydymo ar kitos įstaigos, prieš įsileisdamos kaniterapiją siūlančius žmones, pirmiausia turėtų pasidomėti, kokius mokslus baigė šie kaniterapeutai bei kaniterapijos asistentai, ar jų šunys turi atitinkamus sertifikatus, ir tik po to pradėti kurti sveikatinimo metodikas“, – sako A.Staskevičienė.
Sėkmingų kaniterapijos bandymų Lietuvoje yra. Štai jau trečius metus tęsiasi projektas „Suteik gyvūnų šilumą vaikams“ Vilniaus SOS vaikų kaime. Čia terapiniai šunys daugiausia pasitarnauja vaikų socialinei integracijai. Lietuvos pavyzdžiu jau seka Latvijos ir Estijos SOS vaikų kaimai. Vykdomi keli projektai su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, tačiau šie rezultatai kol kas neviešinami.
Sėkmingas buvo 3 mėnesių trukmės vaikų psichinės sveikatos stiprinimo projektas Vilniaus „Genio“ pradinėje mokykloje, kuomet kiekvieną savaitę specialiai paruošti šunys lankė įvairių raidos sutrikimų turinčių vaikų grupę. Jiems užsiėmimus vedė mokyklos psichologė kartu su šuns vedle – kaniterapijos asistente. Po šių užsiėmimų pagerėjo pradinukų socialinė elgsena, emocinė raiška. Atrodo, smulkmena – įpratinti vaikus dirbti kartu, o štai šunys jau po kelių užsiėmimų „sucementavo“ skirtingo charakterio ir elgsenos vaikus ir, šiems net nejaučiant, įtraukė į bendrą veiklą.
„Būtų idealu, jeigu kiekviena pradinė mokykla bent pusmetį turėtų keletą terapinių šunų – išsigandusių pirmokėlių adaptacija būtų lengvesnė. Girtis laimėjimais dar ankstoka, tačiau galime patikinti, kad jų yra“,– sako Aurelija.
Gyvūno gerovė – kaniterapijos prioritetas, todėl laikomasi griežtų normų. Per dieną šuo gali dalyvauti 1-2 užsiėmimuose, jų trukmė negali viršyti poros akademinių valandų (būtinos pertraukos). Šuo ištisai nedirba, dalį užsiėmimo ilsisi. Per savaitę turi kelias poilsio dienas. Toks augintinis būtinai gyvena jį mylinčioje šeimoje, namuose, daug bendrauja su artimais žmonėmis, nes šis ryšys šuniui nepaprastai svarbus.
Svarbu išmanyti ir būti sąžiningiems
Kaniterapijos asociacijos prezidentės, Vilniaus universiteto psichologijos daktarės Vilmantės Pakalniškienės komentaras: „Kaniterapinei veiklai gyvybiškai būtini aiškūs standartai. Dirbantys šioje srityje žmonės turi būti sąžiningi sau, savo klientams ar pacientams, taip pat ir savo gyvūnams. Jie turi turėti reikiamą išsilavinimą ir net jeigu organizuoja paprasčiausius susitikimus su šunimis, vis tiek privalo turėti būtinų žinių apie žmogaus ir gyvūno bendravimą, galimas veiklas, pavojus. Turi išmanyti darbą su skirtingomis žmonių grupėmis – sutrikusios raidos vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis. Turime žinoti, kaip su pacientais bendrauti, ką daryti, kad padėtume, ir ko visai nedaryti arba labai atsargiai daryti. O gyvūnai, kurie dirba, turi būti praėję testus šiam darbui ir perlaikyti šį egzaminą kasmet. Šuo negali būti testuojamas tik vieną kartą. Juk šuns gyvenime įvyksta visko, todėl svarbu įsitikinti, ar gyvūnas vis dar pajėgus atlikti šį kilnų ir labai reikalingą darbą“.
Giedrė Milkevičiūtė, „Savaitė“, 2015 spalio 8 d., nr. 41.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.